Ten susimastęs tamsus Nevėžis…


varnakalnis  panoramio.com

Pažintį su Krekenavos apylinkėmis pradedame nuo Varnakalnio. Jūsų dėmesiui siūlome kelias šios vietovės legendas.

VARNAKALNIO PAVADINIMO KILMĖ

 Žmonės sakydavo, kad senais laikais Varnakalnyje augusios pušys buvusios tokios storos ir aukštos, jog siekdavusios dangaus mėlynę. Storos ir tiesios kaip žvakės, jos pamažu svyravo ir švelniai ošė. Jų viršūnėse perėdavusios varnos. Per šakas ir varnų lizdus nesimatę dangaus. Dėl to miškas gavo Varnakalnio vardą. Rytą varnų pulkai skrisdavę į Krekenavos šiukšlynus, į Orelių, Preibės ir Petriškių laukus maitintis, o vakare didžiuliais pulkais vėl grįždavusios į Varnakalnį nakvoti. Tuomet tarsi kokie juodi debesys uždengdavę dangų ir besileidžiančią saulę. Jau seniai varnos užmiršo Varnakalnį. Varnakalniui jos paliko tik neužmirštamą vardą.

BOBKAPIAI IR JŲ VAIDUOKLIAI

 Pietinėje Varnakalnio pusėje, pagal Josvainį, yra smėlėta vieta, Bobkapiais vadinama. Bobkapiai – vaiduoklių vieta. Bobkapiuose seniau daug kas matydavęs slampinėjančias baltas bobas. Jos dienos metu pasirodydavusios kartais po vieną, o kai kada ir po keletą. Sustojusios dairydavosi, lyg ko laukdamos. Pamačiusios žmogų, vydavosi ir pasivijusios negyvai užkutendavusios. Iš burnos joms eidavo šaltas lavonų kvapas. Jų veidų nesimatę, nes jos būdavo apsigobusios baltomis marškomis. Todėl žmonės jas vadino baltomis bobomis. Naktį Bobkapiuose vaikščiodavusios žvakelės. Jos pamažu slankiodavusios pagal žemę, apeidamos ne tik Bobkapius, bet ir Josvainio pusėje. Vaikščiojančios žvakelės – Bobkapiuose palaidotų bobų dūšelės.

VELNIOBALIO KIPŠŲ IŠDAIGOS

 Prie Varnakalnio, kur auga didžiulis ąžuolas, kažkada buvo iškasta giloka, plati duobė. Žmonės kalbėdavę, kad toje duobėje guli užkeikti pinigai. Sako, ne vienas yra mėginęs tą turtą iškasti. Bet kai kastuvas pasiekdavęs puodą ir žmonės mėgindavę jį iškelti, iš kažkur atvažiuodavusi pora staininių pakinkyta karieta. Priekyje ant pasostės sėdėjęs kepeliušuotas vežėjas ilgu botagu pliauškinęs ir šaukęs: „Nelieskite! Nelieskite!“ O ponai leipę juokais ir šaukę: „Pliek jiems! Pliek jiems!“ Ir pro šalį lėkdamas vežėjas pliekė pinigų kasėjams per nugaras. Sako, jog žmonėms neskaudėję, bet tiktai šalti šiurpuliukai per kūną nueidavę. Tai karietai nudardėjus iš Varnakalnio išnirdavo kita lygiai tokia pat karieta. Ir visos pastangos iškasti pinigus nueidavo niekais. Varnakalnio velniai stropiai saugoja užkeiktus pinigus ir niekam jų neleidžia pasiimti.

 *****

Kartą rudenį senelis grįžo iš Rodų malūno. Diena pasitaikė labai bjauri. Pūtė drungnas šiaurys vėjas ir tėškė šaltas lietus. Prie Varnakalnio, šalia kelio, senelis pamatė sulytą ir nuo šalčio drebantį ožiuką. Jam pagailo permirkusio gyvuliuko. Sustabdė arklius, išlipo, paėmė ožiuką glėbin ir įkėlė į vežimą. Įsėdęs paglostė sakydamas „Nabagas ožiukas sušalo“. Ožiukas žmogaus balsu atsakė: ‚Napakas ožiukas sušalo“. Senelis nusigando. Tik dabar pastebėjo, jog arkliai įsirėžę ir sušilę vos pavelka apytuščius ratus. Iš Varnakalnio kelias ėjo pro kryžių. Ožiukas ėmė nerimauti. Staiga šoko iš ratų ir taip garsiai pirstelėjo, jog pasibaidę arkliai šoko bėgti. Aplink pasmirdo karčiais sieros dūmais. Pasibaidę arkliai nebesustojo – smagia ristele kiceno namo.

 *****

 Vieną sekmadienį Papušynės Daučiūnienė pavėlavusi bėgo į bažnyčią. Prie Varnakalnio varpai suskambino sumai. Buvo rami, be jokio vėjelio diena. Varnakalnyje pušys stovi kaip nudiegtos ir nė vienas beržų lapelis nekruta. Daučiūnienė, sako, išgirdusi tylų šakelių šlamėjimą. Pakėlusi akis pamatė: šalia kelio medžių viršūnėmis slenka šienvežės karties storumo ir kokio šimto žingsnių ilgumo žaltys. Akys jam blizga kaip žarijos, iš snukio iškištas uolekčio ilgumo dvišakis liežuvis, o iš burnos žybsi ugniniai liežuviai. Iš baimės Daučiūnienei visos blusos numirė. Vos ne vos pakėlė ranką ir persižegnojo. Žaltys staiga dingo. Atsipeikėjusi Daučiūnienė tekina paliko Vanakalnį ir nubėgo į miestelį.

KAIP VELNIAS RIPKĄ MUŠDAVO

 Kur dabar Vidubalis, buvo tankus pušynas. Vidury apie raistus buvo tiek prižėlę alksnių, karklų ir kitokių raizgalų, jog be kirvio žmogus pralįsti negalėjo. Raistuose klarksėjo tokios balos, kurios tiko velniams perėtis. Velniams buvo tikra aukso gadynė. Būdavo po pietų, visi kaimo bernai susirenka prie Vidubalio ant kalniuko, prisidirba kilninkų, atsineša ripką ir sušvilpia. Žiūrėk, ir ima iš raisto rinktis ponaičiai. Visi smailiomis barzdomis, vikrūs ir judrūs. Pirmiausia puola prie kilninkų. Išsirenka kokius patinka, tiktai šermukšninių neima. Na, ir prasideda žaidimas. Velniūkščiai greiti ir vikrūs, kai vienas paleidžia ripką, tai ši lekia zvimbdama, kaip kulipka, bet bernai nesnaudžia. Jų kilninkai platūs kaip ližės, padirbti iš stiprių lentų. Nusitaikę, kad skelia ripką, tai ji iškilusi kaip paukštis lekia net už velnių, ir kipšams reikėdavo atsitraukti iki tos vietos, kur ripka nukrisdavo. Bernai, žinoma, pasistumdavo į priekį. Skeldavo iki sutemų. Temstant velniai mesdavo kilninkus ir išbėgiodavo į raistus.

 Bronius Antanaitis „Vaikystė Oreliuose

Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s