http://www.balsas.lt
Tęsiame pažintį su Krekenavos apylinkėmis. Šį kartą siūlome keletą pasakojimų apie artimiausius kaimus. Pasakojimus paruošė mokytoja Stefanija Malinauskienė.
BITAUTYNĖS KRYŽIAI
Prie Leonardavos, prie kelio posūkio iš vienos pusės, yra kryžius gimusiems vaikams, iš kitos pusės – mirusiems vaikams. Leonardavos dvare gyveno senas dvarininkas, paskutinis savo giminės palikuonis. Jis buvo senas kavalierius ir garsėjo kaip didelis mergišius. Labai mėgo jaunas baudžiauninkes. Joms tapus nėščioms, pasigailėdavo, leisdavo gimdyti ir, gimus vaikui, duodavo po 1 ha žemės. Taip gimė 99 vaikai. Paskui, į senatvę, kai neturėjo ką dalyti, kad negimtų vaikai, įsakydavo veržtis rankšluosčiais, liepdavo lįsti į pavalkus. Žmonės pradėjo jo nekęsti, tada dvarininkas išvažiavo į Lenkiją. Po kurio laiko parašė laišką, kad kiekvieną naktį girdi negimusių vaikų klyksmą. Nuėjo pas žiniuonę, ką daryti. Ta pasakė, kad grįžtų atgal ir kaimo pradžioje pastatytų kryžių gimusiems vaikams, o kaimo gale – negimusiems. Dvarininkas pastatė abu kryžius ir vėl išvyko į Lenkiją. Daugiau laiškų gauta nebuvo. Bažnyčios senose knygose yra įrašai apie gimusius vaikus, kuriems buvo skirta po 1 hektarą. Krekenavos kapinėse yra sena raudonų plytų koplytėlė, tokia pat yra ir Naujamiesčio kapinėse. Jos yra pastatytos Bitauto. Kryžiai pastatyti ar tai 1893 m., ar tai 1903 m.
Pasakojo Žydelių kaimo gyventoja A. Karneckaitė
LIAUDOS UPELIS
Pro Mitriūnus teka Liaudos upelis. Kodėl jo toks pavadinimas? Kažkada Mitriūnų dvare gyveno labai graži mergina vardu Liauda, ji dirbo lauko darbininke. Jos papuošalas buvo ilgos gražios kasos, kurios siekė vos ne iki žemės. Kartą ją pamatė Čičinskas iš Upytės. Labai ji krito jam į akis ir panoro ją nusipirkti, tačiau Mitriūnų dvarininkas nesutiko. Bet tai nesustabdė Čičinsko užgaidų. Jis ir vėl pasiūlė tokį sandėrį. Pas jį į svečius turėjo atvažiuoti iš Lenkijos dvarininkų. Todėl pasiūlė, kad leistų baudžiauninkei pas jį, kad galėtų pasipuikuoti prieš svečius. Mainais pasiūlė medžioklinių šunų. Po medžioklinį šunį už dieną. Mitriūnietis sutiko. Parsivežė mergelę, pradėjo pratintis prie savęs. Gražioji baudžiauninkė patiko ir vienam svečiui, tačiau jis nieko nepešė. Išvykus svečiams, Čičinskas nutarė nebeatiduoti Liaudos. Susipyko abu. Mitriūnietis nušovė Čičinsko šunis ir sugrąžino negyvus. Didžiai supyko Čičinskas. Mergelę išniekino ir su viena nukirpta kasa turėjo ji viena grįžti atgal. Rado ją upelyje su viena kasa, apsisukusia apie kaklą. Ar ji pati nusiskandino, ar ją nuskandino, niekas nežino. Upelis pradėtas vadinti Liaudos vardu, jis teka vingiuotas lyg supinta kasa.
Pasakojo K. Maziliauskienė, gyvenusi Mitriūnų kaime
VILKIJA (vilkų takas)
Tai link Papalčių, kur perėjimas Dafarencijos miško į Tabolsko mišką. Ten buvo didelis vilkų takas. Vilkai mėgdavo tas vietas, nes žmonės augindavo avis. Kaimiečiai pastebėdavo labai dideles vilko pėdas, tokių dar niekas nebuvo matęs. Vilkai išpjaudavo visas avis, tik neliesdavo vienos baltos avelės. Šeimininkas ją pardavė, nes tik viena paliko. Bet naujoje vietoje ir vėl buvo papjautos visos avys, išskyrus tą baltą. Ir taip kartodavosi visą laiką, ir žemėje vis likdavo didelių pėdų atspaudai. Buvo net pakviestas kunigas, kad pašventintų tas vietas. Pradėjo naktimis avis uždaryti tvartuose. Rytais visos avys būdavo išsigandę, tik ta balta eidavo drąsiai. O kieme didelės vilko pėdos. Žmonės pradėjo kalbėti, kad tai velnias vilko kailyje. Kartą viena moteriškė susapnavo, kad naktimis balta avytė pakyla į dangų, ji angelas ir ant kaklo turi rožančių. Nutarė, kad avis yra burtininkė, todėl pjauti pabijojo, pardavė toli už kelių kaimų. Tada išnyko ir tos didelės pėdos. Kaimo žmonės pastatė vilkams spąstus, iškasė duobes. Tačiau nei vienas vilkas nei papuolė į spąstus, nei įkrito į duobę. Tą kaimą praminė Vilkraja, po to ėmė vadinti Vilkija.
Papasakojo Glitėnų kaimo gyventoja A. Liberienė
PADAVIMAS APIE GLITĖNŲ EŽERĄ
Tai maždaug 4 km nuo Krekenavos. Glitėnai – užankantis vietinės reikšmės ežeras. Dabar maždaug 15 ha pelkėta vietovė. Vandens telkinys apie 2 ha. Nuo jo už 1,5 km į pietus buvo kitas jo brolis – Pasodėlės ežeras. Šiuo metu ten žemė numelioruota, AB „Krekenavos agrofirma“ teritorija. Glitėnų kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžio glitus, žemė prie molio. Pasodėlė – nuo žodžio – tinkama vieta auginti daržoves, pasadus. Abu kaimus skyrė ganyklos. Pagal padavimą Glitėnų kaimas įsigijo jautį (veislinį bulių). Aplinkiniai kaimai kergė karves. Bet buliaus šeimininkas pradėjo vis kelti mokestį, imti vis didesnius pinigus. Kartą Pasodėlės gyventojai naktį, niekam nežinant, išsivedė bulių pas save. Glitėnų arkliaganiai tai pamatė ir išėjo ieškoti pagal nubrauktą rasą. Pamatė pasodiečiai, kad ateina kaimynai su basliais, išsigando ir įvarė gyvulį į Pasodėlės ežerą. Bet bulius nenuskendo, išplaukė ir ryte, visas aplipęs maurais, išniro Glitėnų ežere ir išlipo į krantą. Nesantaikos nebuvo, kaimai išsaugojo draugystę. Bet nuo to laiko ir vieno, ir kito kaimo gyventojai vis girdėdavo po žeme kažkokį marmėjimą. Tai siautė piktos dvasios, kurios išgelbėjo bulių. Kai agrofirma buvo statoma Pasodėlės laukuose, maždaug 1-1,5 m. gylyje buvo aptinkta drėgna žemė, kuri ruožu tęsėsi link Glitėnų ežero.
Papasakojo M. Matulevičienė, buvusi Glitėnų pradinės mokyklos mokytoja
KAIP ATSIRADO ŠVENTUPIŲ KAIMAS
Seniai seniai netoli Krekenavos buvo įsikūręs kaimas. Kaimo viduryje tekėjo sraunus upelis. Vienoje upelio pusėje visi žmonės sirgo šiltine, ir dauguma mirdavo, o kitoje upelio pusėje visi buvo sveiki. Po kiek laiko kaime pradėjo kalbėti, kad šis upelis yra šventas. Tie žmonės, kurie sirgdavo šiltine perbrisdavo upelį ir ten permiegodavo. Kai atsibusdavo būdavo sveiki. Apie upelį pasklido gandai ir po kitus kaimus. Susirgę žmonės atvažiuodavo, perbrisdavo upelį ir išsigydydavo. Nuo to laiko kaimas ir upelis gavo vardą Šventupiai. Dar iki šiol kaimas išlikęs, o iš upelio telikęs griovys.
Papasakojo Adelė Banaitienė 70 m. Užrašė Gintarė Banaitytė
Žemės bičiulių erdvė 