Saulė suka metų ratą… (gruodžio 23 – 29 d.)


thumb.php

Gruodžio 24 d. – Šv. Kūčios. Lietuviai nuo seno švęsdavo saulės sugrįžimo šventę, pradėdami nuo gruodžio 13-osios (Šviesos dienos) iki saulės saulėgrįžos (tos akimirkos, kai būna ilgiausia naktis ir trumpiausia diena, o vėliau dienos pradeda ilgėti) – apie gruodžio 21-22 d. Tuomet  šiaurės ašigalis esti labiausiai nukrypęs nuo saulės. Pas mus tuo metu būna trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė, tarsi trumpam stabtelėjusi pailsėti, vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą. Tas saulės virsmo taškas vadinamas saulės grąža arba saulėgrąža. Kaip tik tuo metu švenčiame vieną didžiausių metų švenčių – šv. Kalėdas. Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis. Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių.

Gruodžio 25 d. – Kalėdos – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Tikinčio žmogaus sąmonėje tai yra sunkiai suvokiama paslaptis – Dievas, Visatos Kūrėjas, gimsta iš moters, kad paskelbtų žmonėms atpirkimo mokslą, kad padėtų jiems po žemės vargų vėl grįžti į dangaus rojų, iš kurio po pirmųjų tėvų nuopuolio jie buvo ištremti. Pasaulis iki šiol nuo Jėzaus gimimo skaičiuoja metus. Baigiasi jau antrasis tūkstantmetis, kai kalėdinio džiaugsmo paslaptį skelbia viso pasaulio bažnyčių varpai, kviesdami Kalėdų ryto Piemenėlių mišioms. Žmonės, tikėdami, kad žiemos laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių yra ypatingas, ilsėdavosi, nedirbdavo jokių darbų, baimindamiesi užsitraukti Dievo rūstybę. Moterys neverpdavo, laikydamos tai nuodėme. Jaunimas, susirinkęs į vienus namus, linksmindavosi. Iš senųjų istorijos šaltinių žinoma, kad dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais šis laikotarpis buvo švenčiamas kaip žiemos saulės grįžimo šventė. Mat gruodžio 24-ąją – pats trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą.

Liaudiškuose Kalėdų papročiuose labai ryškus senųjų ūkinių metų užbaigimas ir bandymai iš įvairių reiškinių atspėti, kokie bus ateinantys metai. Savaime suprantama, kad žmogus siekdavo ir nulemti tų metų sėkmę sau, savo šeimai ir namams. Tai būdavo dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra gamtos atgijimo taške. Kalėdų papročiuose ugnis – šviesos ir gėrio simbolis – taip pat yra turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę. Iš čia ir bus atsiradęs kalėdinės eglutės su žvakutėmis paprotys.

Ar seniai lietuviai puošia kalėdinę eglutę? Prieš atsakydami į šį klausimą, pasižiūrėkime, kur toks paprotys užregistruotas seniausiai. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad žaliomis šakelėmis prieš Naujuosius metus savo namus puošdavę dar senovės graikai ir romėnai. Tačiau tai nebuvo eglutė, kurią matome dabar, o tik įvairūs žalumynai, tarp jų ir eglišakės, kabinamos palubėje. XIV a. Naujuosius metus perkėlus į žiemą, sausio pirmąją, pamažu esą buvę imta žalumynais namus puošti per Kalėdas. Tai buvusi ir slyvos, vyšnios, obels šaka, iš anksto įmerkta į vandenį, kad Kalėdoms pražydėtų. Buvo tikima, kad atbudusios augalo jėgos persiduos žmonėms, suteikdamos jiems sveikatos, reikalingos ateinančių metų darbams.

Jau iš XVI a. pirmosios pusės yra žinoma, kad Vokietijoje Elzaso krašte nuo seno buvo paprotys Kalėdoms ant stalo pastatyti mažą eglutę, papuoštą obuoliais ir saldumynais, dažniausiai įvairiais kepiniais. Tada žvakučių ant eglutės dar nebūdavo. Ilgainiui pastatomos eglutės, vietoje palubėje kabinamų šakų, išplito po visą Vokietiją, o iš jos ir į kitas šalis. Mažos eglutės jau su žvakutėmis atsirado taip pat Vokietijoje, Hanoverio krašte, XVII a. antrojoje pusėje. Tada ten žvakutė būdavo uždegama ant kiekvienos medelio šakutės. Didelės kalėdinės eglės pačioje XIX a. pradžioje buvo pastatytos prieškalėdinės mugės metu Drezdene. Tad maždaug 1807-uosius galima laikyti dabar pas mus miestų aikštėse puošiamų didžiųjų kalėdinių eglių seniausiu žinomu „gimtadieniu“. Mažesnės eglutės, puošiamos namie įvairiais blizgučiais, karoliukais, stiklinėmis žvaigždutėmis, obuoliais, saldainiais ir panašiai, Europoje paplito nuo XVIII a. Paprastai po eglute Kalėdų rytą vaikai rasdavo jiems Kalėdų senelio paliktų dovanų.

Gruodžio 26 d. – Antroji Kalėdų diena, Šv. Steponas. Tai pirmasis krikščionių šventasis kankinys, graikiškai kalbėjęs žydas. Jo darbai ir kankinystė aprašyti Apaštalų Darbuose. Šv. Steponas gyveno I amžiaus pradžioje, ir buvo vienas iš septynių diakonų, kuriuos Jeruzalėje apaštalai paskyrė labdaringiems darbams. Už piktažodžiavimą prieš Dievą ir Mozę jis buvo nuvestas į sinedrioną, kur Šv. Steponas apkaltino žydus Dievo Sūnaus nužudymu. Žydai labai įniršo ir užmėtė jį akmenimis. Šv. Stepono kultas paplito IV amžiuje, manoma po to, kai buvo rastas jo kūnas, o nuo V amžiaus pradėta švęsti ir jo šventė. Šv. Steponas laikomas diakonų ir kenčiančių galvos skausmus globėjas.
Jis vaizduojamas kaip jaunas vyras. Jo atributai – akmenys, palmės šakelė, smilkytuvas.

Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s