Saulė suka metų ratą… (vasario 3 – 16 d.)


???????????????????????????????????????????????????????????????????????????????.

Vasario 3 d. – Šv. Blažiejus, Linų diena. Vasario 3 d. lietuviai nuo seno šventino linus. Pašventinti linai buvo dedami ant aukuro, prašant gero derliaus. Linų sruoga buvo sukama ant eglės ar kadugio šakelės. Eglė ir kadagys – nuolat žaliuojantis augalas, todėl jis simbolizavo netrukus (pavasarį) prisikelsiančią gyvybę. Tikėta, kad tokia linų sruoga saugo žmogų nuo nelaimių ir ligų. Sušalus, sruogą vyniodavo ligoniui ant kaklo. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Blažiejaus varduvėmis. Linai pradėti šventinti bažnyčiose. Apie Šv. Blažiejų yra tikra tik tai, kad jis buvo vyskupas, praliejęs savo kraują dėl Kristaus. Jo kankinystės aprašyme Šv. Blažiejus vaizduojamas kaip gydytojas, tapęs Sebastos Armėnijoje (dabar Sivas Turkijoje) vyskupu, persekiotas valdant Liucinijui (316 m.). Tas pasakojimas kupinas nuostabių dalykų, todėl Šv. Blažiejus tapo labai populiarus tiek rytuose, tiek vakaruose ir užėmė išskirtinę vietą „Aukso legendoje“.

Vasario 5 d. – Šv. Agota, Duonos diena.  Vasario 5 d. nuo seno lietuviai garbino ugnies deivę Gabiją ir kasdieninį maistą – duoną. Šią dieną buvo kepama duona, atliekamos aukojimo apeigos Žemynai ir Žemėpačiui. Tikėta, kad apeigose pašventinta duona pagelbsti kilus gaisrui, saugo nuo ligų: nuo blogos akies (nužiūrėtom karvėms grąžina pieną, atkeri nužiūrėtus žmones), padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyvatės įkandimo (reikia neštis kišenėje kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis. Duona šią dieną pradėta šventinti bažnyčiose.

Šv.Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Jai piršosi Katanijos miesto prefektas, tačiau ji nenorėjo tekėti, nusprendė būti tyra ir tarnauti Dievui. Tais laikais krikščionybė dar nebuvo pripažinta, krikščionys buvo persekiojami. Kadangi Agota nepakluso turtuolio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko, tuomet ji buvo žiauriai nukankinta, jai nupjovė abi krūtis. Galiausiai, Agota buvo sudeginta ant laužo. Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji laikoma sergėtoja nuo gaisrų.

Vasario 9 d. – Tarptautinė odontologų diena. Šv. Apolonija laikoma odontologų globėja, todėl per jos varduves, vasario 9 d., švenčiama Tarptautinė odontologų diena. Šv. Apolonija gyveno III a. Aleksandrijoje (Egipte). Dėl tikėjimo Kristumi buvo nukankinta, išraunant visus dantis. Mirė sudeginta ant laužo. Iš pradžių liaudyje ji buvo laikoma dantų skausmą kenčiančiųjų globėja, o XVIII a. garsaus prancūzų chirurgo-odontologo P. Fušaro iniciatyva pradėta laikyti odontologų globėja. P. Fušaras siekė, kad sugedę pacientų dantys būtų ne šalinami (tai buvo įprasta tais laikais), bet gydomi ir atkuriami. Apolonija buvo įtakingo Aleksandrijos valdininko dukra, gyvenusi imperatoriaus Filipo valdymo ir krikščionių persekiojimo laikais, įtikėjusi Kristumi. Krikščionių persekiotojų nuomone, ji rodė blogą pavyzdį aplinkiniams, kurie turėjo tikėti imperatoriaus dieviška kilmę. Apie jos kankinystę yra keletas legendų. Viena pasakoja, kad pagonims sukilus prieš krikščionis Apolonija buvo užpulta pagonių minios, reikalaujančios atnašauti stabams. Kai Apolonija atsisakė tai daryti, minia apmetė ją akmenimis ir išmušė dantis. Kita legenda pasakoja, kad ji buvo suimta ir kankinta, kad išsižadėtų savo tikėjimo. Tačiau Apolonija atsisakė piktžodžiauti prieš Kristų. Tuomet budelis replėmis išrovė jai dantis, o minia, stebėjusi kankinimą, grasino ją gyvą sudeginti. Apolonija paprašė, kad ją atrištų pasimelsti, o po maldos pati šoko į ugnį. Tai įvyko 249 metais, o šis drąsios moters pavyzdys tveriant kančią  pakerėjo žmones, kad gimė trečioji legenda pasakojanti, jog kenčiant dantų skausmą reikia tik ištarti Apolonijos vardą ar paprašyti jos užtarimo ir skausmas atlėgs.

Vasario 11 d. – Pasaulinė ligonių diena.  Vasario 11-ąją pasauline ligonių diena paskelbė popiežius Jonas Paulius II 1992 m. gegužės 13 d. Nuo to laiko ši diena minima krikščioniškose šalyse.

Vasario 14 d. – Šv. Valentinas, Įsimylėjėlių diena. Pasakojama, kad III a. Romoje gyveno vyskupas Valentinas, padėjęs mylimiesiems. Tuometinis Romos imperatorius Klaudijus II-asis siekė suburti kuo didesnę kariuomenę, kad jie gintų imperiją. Kad savo tikslą pasiektų, jis netgi buvo išleidęs įsakymą, laikinai draudžiantį tuoktis, nes manė, kad šeimos vyras negali būti geras karys, nes jam svarbesnė jo šeima. Vyskupas Valentinas išklausydavo mylinčiųjų žmonių išpažintis ir prašymus slapčia juos sutuokti. Klaudijus II-asis, sužinojęs, kad vyskupas paslapčia sutuokia poras, jį suėmė ir nubaudė mirties bausme. Valentinas mirė vasario 14 dieną. Po kurio laiko Valentinas paskelbtas šventuoju.

Vasario 14-osios šventė gali būti susijusi ir su senąja Romos švente – Luperkalijomis. Pagal to meto kalendorių vasaris buvo pavasario pradžia, o Luperkalijos – pavasario ir meilės šventė. Senovės Romoje jaunų vaikinų ir merginų gyvenimas buvo griežtai atskirtas, tačiau šios šventės metu senas paprotys leido susipažinti ir susidraugauti poroms. Luperkalijų išvakarėse vykdavo „Meilės loterijos“. Romos mergaičių vardai buvo surašomi ant popieriaus skiaučių ir sumetami į ąsočius. Kiekvienas jaunuolis traukdavo po vieną lapelį su vardu ir tapdavo tos merginos jaunikiu šventės metu, o kartais – ir visiems metams ar net gyvenimui.

Vasario 16 d. –  Lietuvos Valstybės atkūrimo diena. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Jis skelbia, kad Lietuvos Taryba atskiria Lietuvą nuo visų valstybinių ryšių, kada nors buvusių su kitomis tautomis. Tiesiogiai Valstybės atkūrimo akto tekstą rengė Jonas Vileišis, Petras Klimas, Mykolas Biržiška, Steponas Kairys. Pasirašė jį 20 tarybos narių, be minėtųjų keturių: kun. J. Staugaitis, St. Narutavičius, dr. J. Basanavičius, A. Smetona, kan. K. Šaulys, J. Smilgevičius, K. Bizauskas, J. Vailokaitis, Donatas Malinauskas, kun. Vl. Mironas, kun. A. Petrulis, S. Banaitis, A. Stulginskis, J. Šernas, Pr. Dovydaitis. Dauguma jų dalyvavo 1905 m. gruodį susirinkusiame Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame atvirai buvo svarstoma, kad Lietuvai būtų suteikta autonomija Rusijos imperijos sudėtyje. Tai buvo pirmas žingsnis nepriklausomybės link. Vasario 16-ąją pasirašytą nepriklausomybės aktą Rusija pripažino, 1920 m. liepos 12 d. pasirašydama su atkurta Lietuva Taikos sutartį. Deja, taika truko tik iki 1940 metų.

Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s