Šiltųjų kraštų nuotaika, spalvomis ir vaizdais su mumis dalinasi IVb gimnazijos klasės mokinys Arnas Vasiliauskas.
Ne paslaptis, kad Lietuvoje vasara prabėga lyg viena akimirka. Dažnai tikrai gerų orų tebūna apie porą savaičių, o ir per šį laiką ne visada išeina suderinti viską taip, jog pavyktų išlėkti prie jūros ar ežero. Panašiai dažniausiai nutinka ir mūsų šeimoje – dėl įvairių darbų pailsėti tuo metu nepavyksta. Todėl kone kiekvienų metų rudenį vykstame ten, kur vis dar būna vasara. Šie metai nebuvo išimtis, ir jau penktą kartą pasilepinti šilumos teikiamais malonumais vykome į saulėtąją Turkiją. Nors gali atrodyti, jog po tiek apsilankymų praktiškai toje pačioje vietoje nieko naujo gali nebeišvysti ir šalis gali nusibosti, tačiau taip tikrai nėra. Turkija kiekvienąkart sugeba nustebinti ir priverčia žmogų ją pamėgti. Žaliuojanti gamta, bananų, mandarinų, granatų , avokadų, citrinų medžių giraitės, palmės, Tauro kalnai, visada šilta, rami ir žydra Viduržemio jūra, malonūs, bendraujantys žmonės, puikus aptarnavimas, be galo didelis maisto pasirinkimas ir jo skonis negali neužburti bei nenustebinti. Nusibosti, manau, taip pat negali. Matyt dėl to kiekvieną kartą keliauju ten lyg į pasaką, kuri be galo sužavi ir įtraukia.
Žemės bičiulių erdvė 