Ten susimastęs tamsus Nevėžis…


 nevezis2 http://www.erdves.info/images/wallpapers/nevezis2.jpg

Jūsų dėmesiui dar keletas Krekenavos krašto legendų ir padavimų, kuriuos išsaugoti padėjo mokytoja Stefanija Malinauskienė. Šį kartą pasukame Surviliškio link…

LINKAVIČIŲ – SLABADOS DVARAS

Prie Nevėžio upės yra malūno užtvankos griuvėsiai. Apie juos sklando legendos. Dvaro ponas nenorėjo savo dukros paprastam nekilmingam kaimo berniokui į žmonas atiduoti. O vaikinas, jusdamas begalinę meilę savo išrinktajai, supyko ant dvarininko ir per naktį iškasė griovį, tai nukreipė Nevėžio vandenį nuo pono malūno. Šioje vietoje Nevėžis šakojasi į dvi šakas, vėliau susijungia.

 *****

 Iš Krekenavos važiuojant į Kėdainius (per Surviliškį) prie Nevėžio yra malūno užtvankos griuvėsiai. Apie juos sklando legendos. Neva dvaro ponas nenorėjo savo dukros paprastam nekilmingam kaimo berniokui į žmonas atiduoti. O vaikinas, jausdamas begalinę meilę savo išrinktajai, supyko ant dvarininko ir per naktį iškasė griovį, taip nukreipė Nevėžio vandenį nuo pono malūno. Šioje vietoje Nevėžis šakojasi į dvi šakas, vėliau vėl susijungia.

 ZUVIŠŲ KAPELIAI

 Prie vieškelio Krekenava – Surviliškis, dešinėje kelio pusėje, 2-jame kilometre, 50 metrų nuo kelio. Kapeliai įkurti prieš 1800 metus. Maždaug 100 m ilgio 40 n pločio.

 Šiose apylinkėse gyveno dvarininkas Zuviša. Jis savo šeimos narius laidojo šiuose kapeliuose. Pasakojama, kad trys Zuvišos dukterys plaukiojo laiveliu Nevėžio upėje. Tuo metu kilo audra. Laivelis apvirto. Dukterys plaukti nemokėjo ir prigėrė. Dvarininkas labiausiai verkė ir gailėjosi jauniausios dukters. Kai jas palaidojo, prie kiekvieno kapo pasodino po pušį. Vėliau, kai žmonės pamėgino nupjauti pušį nuo jauniausios kapo, iš pušies pradėjo bėgti kraujas. Sakoma, dėl to, kad dvarininkas jos labai gailėjęs. Pamatę kraują žmonės nebedrįso pjauti kitų pušų.

 Užrašė Zigmas Feifartas

 ŠVENTASIS KALNELIS PADĖJO

Legenda apie trijų pušų kalnelį (važiuojant į Kėdainius dešinėje pusėje)

 Senovėje, pagonybės laikais, šis apaugęs medžiais kalnelis buvo laikomas šventa vieta. Jo viršūnėje buvo iš akmenų sukrautas aukuras, kur vaidilutės kūreno šventą ugnį. Ėjo metai. Lietuviai priėmė krikštą, tačiau ir toliau žmonės rinkdavosi tame medžiais apaugusiame kalnelyje. Ateidavo. Kada linksma, pasidalindavo su kaimynais savo džiaugsmu, dainuodavo dainas. Ateidavo ir tada, kai būdavo liūdna, pasėdėdavo ir širdis nurimdavo. Kelis metus iš eilės pasitaikė nederlingi metai. Žmonės negalėjo ponui sumokėti duoklės. Kartą skola buvo atidėta, o sekančiais metais ir vėl niekas neužaugo. Kad ir kaip spaudė žmones ir gąsdino bausmėmis, bet niekas negalėjo atsiskaityti. Kalnelis buvo vienintelė susibūrimo vieta, kur galėdavo išlieti savo širdies skausmą, patikėti savo širdgėlą. Supyko ponas ir atkeršydamas įsakė išpjauti pušis. Tačiau darbas neatliktas. Išsigandę žmonės nubėgo į dvarą pasakyti, kad pradėjus pjauti pušis, iš jų ėmė bėgti kraujas. Netikėdamas tuo, ponas nuėjo pasižiūrėti ir pamatė, kad vyrai sako teisybę. Išsigando ir atšaukė savo įsakymą pabijojęs keršto iš aukštybių, o kartu dovanojo žmonėms ir jų skolas.

Dar ilgai kalnelis buvo laikomas šventu, nuolatine žmonių susibūrimo vieta. Dabar tų pušų nebėra. Jos pasenusios išvirto. Jų vietoje išaugo nauji medžiai. Tačiau žmonės ir dabar su pagarba pasakoja to kalnelio istoriją.

 Pasakojo buvęs krekenavietis V. Janėnas 2007 m.

 KAPELIŲ LEGENDA

 Važiuojant iš Krekenavos link Kėdainių susikerta du keliai. Už posūkio, kairėje kelio pusėje, matosi kapeliai, kur laidojo savuosius dvarininkas Zaviša. Šiuos kapelius gaubia legenda.

Senų senovėje, gilios baudžiavos laikais, ant šios kalvos gyveno motina ir dvi dukros. Nieko jos neturėjo, tik sukrypusią lūšnelę, labai darbščias rankas ir nuostabaus gerumo širdis. Ir užaugo dvi dukrelės skaisčiomis nuotakomis. Apie jų grožį ir gerumą ėmė sklisti garsas labai toli. Ir ėmė pirštis jaunikiai. Pamilo jas už darbštumą, gerumą, jaunatvišką skaistumą ir grožį. Merginos pamilo jaunuolius. Svajojo apie sutuoktuves. Sužinojo apie tai dvarininkas, kurio buvo tos baudžiauninkės. Nekartą ir jis gašliomis akimis nužvelgdavo jas. Nutarė jas suvedžioti, juk jos buvo jo nuosavybė. Kiek merginos beprašė, bemaldavo neliesti jų, kiek motina beverkė kruvinomis ašaromis, niekas negelbėjo. Dvarininkas savo užmačias įvykdė. O jos, visos trys, neištvėrė tokio pažeminimo, užsidarė savo trobelėje ir susidegino. Atvykę pas sužadėtines jaunikaičiai rado tik pelenų krūvelę ir tą naktį išdygusias tris pušeles. Užaugo jos didelės ir gražios. Kiek joms metų niekas nežinojo. Tik žmonės pasakoja, kad kartą į metus, 12 valandą nakties, jeigu įpjausi pušis – bėgdavo kraujas. Žmonės niekada jų nelietė. 1961 metais nugriuvo paskutinė pušis, jauniausia dukrelė. O šiuo metu auga jų proproanūkės – pušelės.

 KETURIOS PUŠELĖS

 Į rytus nuo Krekenavos link Kėdainių, dešinėje pusėje, už kelio atšakos į Žibartonius, yra kalnelis apaugęs pušelėmis. Žemė priklausė dvarininkams Zavišams. Tame kalnelyje yra Zavišų senelių kapas. Seniau ten stovėjo trobelė, aplinkui buvo daržai. Ten gyveno baudžiauninkė ir trys jos dukterys. Jos buvo priklausomos nuo dvarininko, nes tėvas mirė palikęs dvarininkui daug skolų.

Merginos buvo dailios, taigi turėjo bernelius iš Bakų, iš Mugų ir Devinduonių. Iš jų du buvo laisvi, ne baudžiauninkai. Jie išpirko ir trečią. Visi berneliai atjodavo pas mergeles, lankydavo jas. Bet nelaimei, vienas iš dvarininko sūnų, didelis mergišius, įsižiūrėjo mergeles, pradėjo gretintis, neleisdavo niekur išeiti, susitikti su berneliais. Motina pradėjo saugoti dukras, kai pamatydavo ponaitį ir jo draugus, slėpdavo jas. Tada buvo įsakyta visoms skirti pačius sunkiausius darbus, pradėta motinai net grasinti. Merginos pasiskundė savo sužadėtiniams. Jie nutarė pamokyti ponaitį.  Kartą vakare, kai sustojo vežimas, iš griovio iššokę, iškinkė arklius, surišo poną, primušė ir nujojo. Kaip išsilaisvino dvarininkas, nežino niekas, tiktai sekančią naktį , dvyliktą valandą, įvykdė kerštą: užrėmė trobelės duris ir padegė. Taip sudegė trobelė, o kartu ir motina su trimis dukterimis. Liepsna viską nušlavė nuo žemės paviršiaus. Žmonės vengė tos vietos. Tik po metų žmonės pamatė, kad toje vietoje išdygo keturios pušelės, kurios vis augo ir užaugo dideli medžiai. Žmonės kalbėjo, kad kartą metuose, dvyliktą valandą nakties, jeigu peiliu pjausi šakelę arba žievę, bėga kraujas. Ne kartą norėdavo žmonės pažiūrėti, bandydavo pjauti, tačiau ištiesdavo peilį ir praeidavo noras, lyg kažkas sulaikytų.

Šio padavimo pasakotoja dirbo akmistrine Zavišų dvare. Ji pasakojo, kad tas dvarininkas, kuris įvykdė šį nusikaltimą, buvo ne iš Zavišų giminės, o prieš juos gyvenęs, pavardės nežino. Su savo draugu ji naktį irgi buvo nuėjusi į pušų kalnelį ir prašė įpjauti peiliu pušį. Draugas sutiko, bet kažkodėl vietoj pušies nupjovė alksnio šakelę, paskęs, kam pjauti. Dabar tų pušų nėra. Jos išnykusios, toje vietoje auga medžiai, yra senas Zavišų giminės kapas.  

 Pasakojo Paulina Gužauskaitė, gyvenusi Krekenavoje, Kęstučio gatvėje, mirusi 1998 m.

NAPOLEONO TILTAS

 Tiltas yra ant Ženėperšos upelio už Krekenavos, važiuojant į Kėdainių pusę. Pasakojama, kad traukdamasis su savo armija iš Rusijos, Napoleonas vežė bronzinį laivą, prikrautą brangenybių. Rusų kareiviai mynė prancūzams ant kulnų. Už Krekenavos, prie Ženėperšos upelio kariuomenė užklimpo. Napoleonas įsakė pastatyti tiltą, o brangenybes netoliese užkasė. Nuo tada tiltas vadinamas Napoleono tiltu. Žmonės prisimena, kad tilto bortai buvo paaukštinti, su raštais. Prie tilto, po tiltu buvo ne kartą kasinėjama ieškant paliktų turtų, tačiau niekam nepasisekė jų atrasti. Pasakojama, kad tilto apačia buvusi išklijuota prancūziškais laikraščiais.

 Pasakojo buvęs krekenavietis V. Janėnas 2007 m.

 VELNIAKALNIS

  Prie vieškelio Krekenava – Surviliškis, dešinėje pusėje, 6,5 km nuo Krekenavos. Apie 250 m. ilgio, 15 m aukščio.

 Seni žmonės pasakoja, kad šiame kalne piemenys ganydavę arklius. Visą dieną arkliai išsiganydavę kuo ramiausiai. Tik sutemus, jie kažkur dingdavę. Atsirasdavo arkliai toje pačioje vietoje auštant, gaidžiams pragydus. Pasakojama, kad tame kalne buvusi velnių būstinė. Vakare ateidavę į vakaruškas. Dėl to tas kalnas ir vadinamas Velniakalniu.

 Užrašė Zigmas Feifartas

VELNIO NEVĖŽIS

 Netoli Krekenavos, už kokių keturių kilometrų, yra toks kaimelis Stuomeniškiai. Ten yra Nevėžio užutekis, pramintas „Velnių Nevėžiu“. Sakoma, kad ten pačiame Nevėžio dugne sėdi velnias ir turi daug aukso. Kas tik atplaukdavo į tą vietą, velnias tą žmogų nuskandindavo. Vienas kaimo žmogelis buvo labai smalsus ir netikėjo tais pasakojimais, todėl nuplaukė į patį užutekio vidurį. Velnias smalsių nemėgo… Žmogelio kūnas nerastas iki šiol. Plaukiant pasroviui yra taip pat gilu, bet ten nėra jokio velnio, niekas neskęsta.

 Užrašė Gintarė Kvieskaitė 2005 m.

Įrašas paskelbtas temoje Uncategorized. Išsisaugokite pastovią nuorodą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s